„Geležinio vilko“ balsas nori aidėti skambiau !!!

Martynas Suslavičius

Nors gerieji laikai ir praėję, Vilniuje nenustoja aidėti „Geležinio vilko“ kauksmas. Jau 22 metus gyvuojanti Lietuvos futbolo gerbėjams žinomos ekipos žaidėjai kamuolį gainioja mėgėjų lygoje, tačiau viltys ir planai pakilti ir vėl susiremti su aukščiausiosios lygos komandomis svilina plieninę žvėries krūtinę.

„Būtų neįtikėtinai smagu. Norėčiau tai pamatyti“, – teigė buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas. Jis buvo vienas iš trijų žmonių, su kuriais nusprendė belstis į vadovų duris, kad šie leistų įkurti istorinį„Geležinio vilko“ klubą.

Teko įkalbėti

Nors „Geležinio vilko“ futbolo ekipos vardas vilniečiams buvo girdėtas ir anksčiau, dabartinio klubo šaknys ėmė augti 1992 metais. Būtent tada A.Liubinskas, Bronislavas Čekanauskas ir Matvejus Frišmanas kreipėsi į „Geležinio vilko“ brigados viršininką Česlovą Jezerską, o vėliau ir tuometinį Krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių.

„Su M.Frišmanu ir dar dviem broliais, kurių jau nebėra, turėjome Vilniaus „Makabi“ komandą. Buvome akcininkai ir praktiškai savo pinigais išlaikėme ekipą. Buvome pirmieji futbolo rėmėjai, nes tokių tada dar nebuvo, – pasakojo A.Liubinskas. – Bet mums verslo reikalai nesisekė taip, kad uždirbtume ir ekipą išlaikytume, tad kilo idėja kreiptis į kariuomenę. Pasaulyje buvo ne vienas tokių ekipų pavyzdys.“

63 metų specialistas prisimena, kad reikėjo eiti į ne vieną pokalbį, kol buvo gautas leidimas, bet įkalbėjus Č.Jezerską reikalai gerokai pasistūmėjo į priekį, o tada ir buvo gautas leidimas kurti kariškių komandą.

„Kai jis sutiko, ministrą įkalbėti buvo lengviau. Jis tiesiog įjungė žalią šviesą ir leido mums, profesionalams, kurti klubą, – sakė A.Liubinskas. – O su Česlovu irgi nebuvo sunku. Jis buvo triskart tapęs pasaulio savigynos čempionu, mėgo sportą ir buvo sportininkas. Žinoma, su juo teko nemažai kalbėti, pasakoti planus, bet visi protingai paskaičiavome, viską pasvėrėme ir galiausiai gimė klubas.“

Jaučia nostalgiją

A.Liubinskas jau tuomet treniravo Lietuvos futbolo rinktinę ir nenorėjo painioti darbo nacionalinėje komandoje ir klube, tad „Geležiniame vilke“ dirbo direktoriumi. Kai Lietuvos rinktinė nežaisdavo, jis turėdavo daug darbo, tvarkant Lietuvos kariuomenei atstovaujantį klubą, tad prisiminimai apie „Geležinį vilką“ – šilti.

„Mes sukūrėme šį klubą. Jį paleidome ir jis gyvavo gana ilgai. Vardo suradimas, emblemos kūrimas – malonūs dalykai, – teigė A.Liubinskas. – Dar ir dabar išliko artimi santykiai. Anksčiau pakalbėdavome su A.Butkevičiumi, susitikę su Č.Jezersku prisimename klubą. Yra sentimentų.“

Naujosios Vilnios „Neris“, Vilniaus „Makabi“ ir „Geležinis vilkas“ – tokį klubo atsiradimo kelią piešia A.Liubinskas. Jam su „Geležinio vilko“ ekipa nėra tekę laimėti aukščiausiosios lygos, bet A.Liubinskas nesikremta.

„Tai buvo stabili Lietuvos vidutiniokė komanda, – sakė jis. – Turėjome neblogų žaidėjų. Rinktinėje buvęs Valdas Urbonas (dabar „Trakų“ treneris, – Red.), Žydrūnas Grudzinskas, Rimas Klišys, Stanislovas Vitkovskis.“

A.Liubinskas teigė, kad „Geležinis vilkas“ turėjo ambicingų planų ir klubas turėjo augti, tačiau likimas ekipos vingį pasuko kitaip – performavimai, kritimai į žemesnę lygą, laikini išnykimai.

„Ekonomine situacija viską sudėliojo savaip. Keitėsi valdžia, vadovai ir klubas pamažu sėdo“, – sakė A.Liubinskas.

Ambicijos išlieka

„Geležinis vilkas“ yra žaidęs Lietuvos futbolo aukščiausioje, 1-ojoje lygoje, vėliau – Lietuvos futbolo federacijos (LFF) 2-osios lygos Pietų zonoje, salės futbolo čempionate. Dabar komanda rungtyniauja Sekmadienio futbolo lygoje – IV-ajame pagal pajėgumą Lietuvos divizione, kur varžosi mėgėjai. Turi veteranų ekipą.

„Yra toks Dariukas. Labai smagus ir entuziastingas vaikinas. Jis palaiko dvasią“, – apie dabartinį „Geležinį vilką“ pasakojo A.Liubinskas, palaikantis santykius su klubo vadovu ir išgelbėtoju vyr. seržantu Dariumi Indriūnu.

Būtent futbolui atsidavusio D.Indriūno dėka „Geležinis vilkas“ šiandieną ir egzistuoja.

„Esu buvęs ir vartininku, ir žaidėju, treneriu, mamyte, tėveliu, kunigu. Esu viską daręs ir vienas dirbęs dėl komandos“, – pasakojo D.Indriūnas.

Jis džiaugėsi, kad „Geležinis vilkas“ gali žaisti ir nesvarbu, jog tik mėgėjų lygoje. Tiesa, D.Indriūnas pradeda kalbėti dar entuziastingiau, kai kalba pasisuka apie planus.

„Po trejų metų mėgėjiškame futbole mėginsime kažką keisti, – sakė jis. – Turime didelių ambicijų. Dar apie jas labai kalbėti nenoriu, nes neaišku, ar pasitvirtins, bet idėjų ir galimybių augti yra.“

Buvo sirgaliumi

Posakis, kad blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu, kariškiui D.Indriūnui tinka labiau nei visiems ir šį jis naudoja, svajodamas apie „Geležinį vilką“ aukščiausioje Lietuvos lygoje. Jis pats ieško pinigų ekipai, kuri išlaiko save ir viliasi, kad nuo 2001 metų palaikomos komandos vardas dar nuskambės.

„Man buvo 24 metai ir galvojau, už ką sirgti – Vilniaus „Žalgirį“ ar kokią kitą komandą, – prisiminimais dalijosi D.Indriūnas. – Pamaniau, kad esu kariškis ir kitų variantų būti negali – tik „Geležinis vilkas“. Iškart prisijungiau, buvau karinio autobuso vairuotojas, tad su komanda išvažinėjau Lietuvą. Buvau nevedęs ir turėjau daug laisvo laiko, todėl esu aplankęs labai daug vietų.“

Prieš šiek tiek daugiau nei penkerius metus teko girdėti žmogų ištemptai šaukiant „Geležinio vilko“ ekipos vardą, kai ši įmušė įvartį. Paaiškėjo, kad vienas tribūnose Kaišiadoryse šaukė būtent D.Indriūnas.

„Buvau sirgaliumi. Turėjau vėliavą, naudodavau konfeti, skanduodavau. Būdavo, kad vienas šaukdavau: „Vilkas jėga, vilkas jėga, geresnės komandos Lietuvoj nėra“. Vėliau parėmiau tradiciją po įmušto įvarčio šaukti „Geležinis vilkas“, – pasakojo jis.

Gelbėjo klubą

Tačiau D.Indriūnui galiausiai ant pečių krito sunkesnis darbas. 2011 metais treneris Alvydas Koncevičius nusprendė, kad po Lietuvos salės futbolo 2-osios lygos varžybų komanda niekur nestartuos. „Geležiniui vilkui“ buvo paskelbta pabaiga.

„2010 metais buvau misijoje Afganistane, o kai grįžau, paskutines rungtynes su nėščia žmona stebėjau salėje. Tada Alvydas ir pasakė, kad viską baigs, – prisiminė D.Indriūnas. – Pilnai jį suprantu, nes darbas buvo sunkus.“

Jis nesusitaikė su situacija ir nenorėjo leisti užgesti „Geležiniui vilkui“, tad pats ėmėsi gaivinti klubą ir dabar yra vienas iš gausaus būrio kelių Lietuvos futbolo klubų sirgalių, kurie savo lėšomis prikėlė ekipas.

„Galvojau, kodėl negalime palikti kelių žaidėjų, o tada suklijuoti kariškių aplink? Visada buvo toks klausimas – kodėl negali žaisti paprasti kariškiai? Suprantu, kad buvo noras dėl aukšto lygio, o dabar pasitaikė puiki proga suburti kariškius ir tęsti tradiciją, – sakė D.Indriūnas. – Vėliau pasidarėme savo stiliaus marškinėlius, gaireles, šalikus. Man, kaip sirgaliui, visada buvo svarbu tokie dalykai.“

Siūlo remti kariuomenei

Ar „Geležinis vilkas“ vėl gali sugrįžti į aukščiausiąją lygą? Atsakyti į šį klausimą – per sudėtinga, nes Lietuvoje daugybė klubų susiduria su finansinėmis problemomis, o „Geležinis vilkas“ neturi rėmėjo.

„Vien sezonui reikia 3-4 tūkstančių eurų, kuriuos mėginame vis surinkti“, – sakė D.Indriūnas, tačiau jis rankų nenuleidžia.

A.Liubinskas mano, kad visa situacija pasikeistų, jeigu lėšų skirtų Lietuvos kariuomenė.

„Tų pinigų labai daug nereikia, o reklama gali būti puiki, – sakė A.Liubinskas. – Kazachstane, Rusijoje gubernatoriai remia tokius klubus. Gal atsirastų materialinė bazė, maniežas, kuriame būtų ir kariškiai, kariškių šeimos. Galėtų atsirasti gražios tradicijos, o ir su kariuomene susiję žmonės turėtų ką veikti. Taip atsirastų natūrali ekipa, o ne tik suburta.“

Vienybėje jėga, tikėjime – pergalė ! ! !
Pirmyn Vilkai !!! Pirmyn Vilkai ! ! !